Viskas su laiku tikrai ateis, nepergyvenk Nors aš šiaip asmeniškai ejau į pirmas pamokas pasiruošusi, tad sekėsi man visai neblogai važinėt, jau per antrą pamoką mane išleido į miestą pavažinėt, bet kas darėsi prie štai, tai čia buvo kažkas aš prieš vairavimo kursus mokiausi su broliu važinėt, tiesiog kad pajausčiau mašiną, sankabą, tai ir padangų prakirstų buvo, ir mašiną patampiau gerai, nes su sankaba visiškai negalėjau susidraugaut, tai gisau ir gisau… O dar kelis kartus važinėjau ir su vaikinu, tai ir ant padangų užvažiuodavau, ir vos mašinos nepapyliau įvažiuodama į griovį, laiku sustojau. Visko buvo Tai va, linkstu prie to, kad visi mes mokomės, aš asmeniškai žinau kad aš gerai vairuoju, man pats instruktorius sakė kad man tai duota, jaučiu mašina. BET lygiai taip pat turėjau tragišką pradžią. Nenusimink, paprašyk tėvo, arba draugų kad pamokytų tave pavažinėt papildomai, kad šiek tiek įgūstum, nes jei aš mokyčiausi su instruktorium nuo nulio, man tikrai tų pamokų nepakaktų kad gerai išmokčiau vairuot ir išlaikyčiau egzą iš pirmo karto, sekmės! O dėl instruktoriaus, tai maniškis buvo tiesiog super, visko taip gerai išmokino. Ir pašnekovas jis buvo geras. Spedavo viską – ir parūkyt, ir paplepėt, ir paaiškint, ir pabart. Kaikada taip užvarydavo mane mieste, tik spėk suktis, stebįt ženklus, mašinas ir posukius rodyt, labai pykau ant savęs ir ant jo, nes man pradžioje nesisekdavo taip greit reaguot, painiojausi pedalose tokiam strese, o ant jo, kad taip vijojo mane. Bet dabar aš jam esu laba dėkinga kad taip užgrūdino mane, net liūdna skirtis buvo, nes tikrai puikus žmogus buvo.
