matot,su anksciau patarnavusiu kunigu taip pat bendraudavau,nes jis jau gana ilgai toj baznycioj patarnavo,o kai nauja atkele,tai kazkaip savaime norejos susipazinti ir palaikyti bendravima kaip ir su ankstesniu.ir tai nereiskia,kad kiekviena diena begdavau,tiesiog buvo sunkus metas,tai kai atrodydavo viskas labai blogai,tai ir nueidavau,taip pat po misiu nueidavau pakalbet,nes kai jau pabendravom,jis zinojo mano istorija,tai turejau tiesiog kam issipasakoti,o ir jis visad laiko atrasdavo,tai kazkaip taip ir gaudavosi
na nesu sena, man 29, bet jau nebe paaugle, o kazkaip dar netekejusi,draugo siuo metu irgi neturiu, toks metas jau kai ir vaiku norisi, o nieko neturiu del to ir sakau,kad metuose is tos puses,kad jau kaip ir laikas seima kurt,apie vaikus galvot tokiam amziui, o vat sedziu viena ir vienisa
