Kai prisimenu, kiek apsivogusi esu, ypač vaikystėje, tai net siaubas suima, iš kur toks nejautrumas pas mane
Juokingiausia istorija buvo tokia, kad turėjau draugę, su kuria visokių šposų prisigalvodavom, labai pasaulį pažinti norėjom, vaizduotės netrūko, tai žinoma, kad galų gale turėjom sugalvoti apie saldumynų vagystes iš parduotuvių… Bet vogdavom naglai: apsirengdavome kaip kokios lėlės, su sijonėliais, rankinukais, dviem kasytėmis, pasidažydavom lūpas ir eidavom “apsišopinti”. Ir taip garderobą keisdavom ir į parduotuvę migruodavom kas valandą…Visur kišom tuos saldainius – ir į užantį, ir į pažastį, ir į kišenę, ir po sijono guma… vieną kartą prie pat pardavėjos akių iš po sijono man iškrito čiulpinukas, baisiai persigandau, čiupau tą čiulpinuką ir šaukdama “Oi, vėluoju į bažnyčią (?!) !!!” spėjau išbėgti Parduotuvė buvo gana didelė, su kameromis, bet mūsų tai nesustabdė. Kai išeidavom pilnais rankinukais šokoladų ir valgydavom juos, jausdavomės kaip gudriausios pasaulyje personos, visatos valdovės, nesugaunamos kaip vėjas
Po kelių metų, jau buvome beveik paauglės, tokiais dalykais senai nebeužsiiminėjome, tai sužinojome tokį dalyką. Draugės mamos draugė buvo tos parduotuvės viena iš valdytojų, ir ji buvo nusprendusi susukti tokį socialinį filmuką iš senų parduotuvės kamerų juostų apie narkomanus, bomžus, vagis… ir besukdama pastebėjo kelių metų senumo įvykį, kaip jos draugės dukra vagia šokoladus. Aišku, ji viską pasakė ir parodė jos mamai, po to ji mus kvietėsi pokalbiui. Buvo žiauriai gėda ir nemalonu, nežinojom, kaip tą savo besotystę pateisinti
