Man dabar toks momentas,kada man trūksta mamos pačiai,trūksta jos ne dėl to,kad ji man pagelbėtų.Man mamos trūksta,nes noriu prisiglausti,išsipasakoti,išsiverkti.Užeina tokie jausmai,kurių negaliu suvaldyti savyje.Aš trukdau ir savo draugei,jaučiu tai,nes turi ir ji asmeninį gyvenimą.Kreipiausi aš į visas galimas institucijas,galiu teigti tai labai mažai kuo padeda.Dalis žmonių tik supranta vieniša mama.Gavau dabar parama maistu,kas 3 mėnesius,jau tai didelė pažanga,galvojau nieko negausiu ir teks kovoti dar sunkiau,susitvarkiau pašalpa.Krizių centruose vietos nėra,pasiūlo nakvynės namus.Ieškau dabar kažkur kambarį išsinuomoti,kad būtų kiek lengviau,bet irgi kaip į siena,Ne visi nori su su pilveliu priimti mama.Nesvarbu,aš žinau,kad šiame gyvenime sau vieta vistiek išsikovosiu.Pas mama aš jau buvau nuvažiavusi,buvau užtampyta gerokai,žinote kaip žmogus išgeria savęs nesuvaldo.Teko apsisukti ir grįžti į miestą,..Apie gimines,ne giminių neturiu,kaip ir neturiu,nes yra narkomanas,bet tikrai jau į tokius žmones pagalbos nesikreipsiu.Tiesiog čia ieškau paguodos,arba nuteisimo,kad pasielgiau blogai.Kaltinti save pradėjau tada,kada mama pasakė,kad nieko geriau už šita šeima nerasiu,turiu ten gyventi,nes aš nelabai ką galėčiau pasiekti.Nesuprantu jos žodžiu kodėl ji šitaip šnekėjo,bet.. yra kaip yra.
