Aš negalėjau imti ir išeiti,tiesiog buvau užmerkusi akis ir stengiausi nematyti to blogo,gal jie suprato,kad aš esu paprasta eilinė mergina,o jie.. kažkas daugiau…Apie vestuves buvo daug šnekėta ir planuota,kaip mergina kuri myli ir tiki,ji visada gyvens kažkur kitam pasaulį ir stengsis viską išsaugoti,čia mano klaida ir buvo.Per vėlai atsimerkiau,galbūt būčiau dar ir buvusi pas juos.jeigu ne Renaldas pasakęs,kad man tas vaikas nereikalingas,tėvas aš nepasiruošęs būti.Jaučiau tokia įtampa jau seniai,bet tikėjausi vis.Tėvus aš jo kelis kartus tik buvau mačiusi,į sodą atvažiavusius,o paskui tik jis vis atvažiuodavo.Kaip su tėvais supažindino,jie buvo kiek kitokie.Paskui prasidėjo dažnesnis manęs išnaudojimas,jeigu galima taip pavadinti.Aš kalbėjau su vienos institucijos žmogumi dėl man neatiduodamų daiktų,jie kaip ir privalo man grąžinti rūbus mano,bet tai kas pirkta iš mano draugo kišenės tai pas jį ir turi likti.Tai aš kaip ir nepretenduoju į tuos daiktus,tik į savo rūbus,kurių man net grąžinti nenori,o geriausias pasakymas buvo,mes juos išmetėme.Žodžiu aš tvirtai nusiteikusi kovoti už save,tik atėjo momentas kada tapau silpna,bet žinau viskas bus ir vėl gerai.Kaip kažkas minėjo,tai naivumas mano nugalėjo,bet ir pati žinau,kad esu kalta.
