1. Rašau knygą.
2. Aš tikiu iliuzija, jos galia. Ir taip – savo pačios asmenybę taip pat galėčiau pavadinti iliuzija. Kodėl? Nes aš dar neatradau savęs, ir kuo labiau gilinuosi į save, kuo labiau analizuoju savo vidinį pasaulį, savo poelgius, savo mąstymą – tuo labiau tolstu nuo to, ką vadinau ‘asmenybe’. Žinau tik tiek, jog esu siela , laikinai apsistojusi Žemėje. Ir viskas aplink mane yra laikina, šeima, draugai, jaunystė, ‘pažiūros’ , filosofija.. Laikina, bet gražu
3. Dėl buitinių dalykų man širdį skauda retai. Taip, skaudėjo , kai numirė mylima močiutė, skaudėjo, kai pykausi su mama ar draugu, bet tai truko labai trumpai. Visi mano buitiniai skausmai greitai pavirsdavo visų kartų kančiomis. Klausiu savęs, ne kodėl močiutė išėjo, o kodėl išvis žmonės išeina. Man skauda, kad žmonės pykstasi ir kariauja, man skauda, jog tiek daug abejingumo ir savanaudiškumo yra jų sielose, man skauda, jog aš taip noriu visiems padėti, bet negaliu, nes daugelis dalykų remiasi į pinigus.. Kartais atrodo, kad noriu absurdiškų, neįmanomų dalykų, kad žmonės gyventų taikoje, nesipyktų, bet.. Norėčiau tiek nenorėti. Norėčiau, kad man taip neskaudėtų, bet man skauda. Tokia tiesiog esu. 1% – 99%
4. Tikiu, kartais atrodo, jog juose gyvenu kitą gyvenimą. O kartais fantazija nuneša taip toli, jog , rodos, visas mūsų pasaulis su šitiek skirtingų žmonių ir gyvenimų yra tik kažkieno sapnas, kad viskas netikra, kad kai tas ‘žmogus’ nubus būtent ir ateis pasaulio pabaiga. Čia vėlgi įsėlino iliuzija. Ir taip , mano sapnai pildosi, ne kartą yra tekę išgyventi tai, ką jau esu patyrusi sapnuose, galėdavau net įvykių eigą išdėstyti prieš jiems įvykstant.. Tai šiek tiek gąsdina, nes juk sapnai ne visad būna gražūs. O kai pradedu gilintis į sapnus suprantu, kad labai daug dalykų, kuriuos darome kasdien yra neįsisamoninti.. Ir tada atsiranda stiprus noras žengti sąmoningumo link, tobulėti. Jei žmogaus smegenys nebūtų apkrautos rutina, manau nebūtume tokie svetimi vienas kitam
5. Pati gražiausia žmogaus savybė, mano nuomone, yra gerumas
6. Norėčiau nebūti tokia jautri ir mažiau mąstyti apie gyvenimą, norėčiau mokėti užsidėti ‘šarvą’ , kaip ir mano mama, kurią gyvenimas’ patvarkė’. Jos žodžiais tariant: “Jeigu viską imsi į širdį, ji suplyš, o tu išsikraustysi iš proto”. Žodžiu, jautrumas šiuo metu yra pats didžiausias mano priešas
7. Norėčiau kasdien bendrauti su įkvepiančiais žmonėmis
8. Mano sielą maitina menas, ypatingai – knygos ir poezija. Renkuosi poeziją todėl, jog ji – metaforų knibždėlynas, kurias kartais be galo sunku iššifruoti. Tačiau būtent tai mane tobulina, daro geresniu, giliau mąstančiu žmogumi, teikia dvasinio peno, ramybės, išlaisvina nuo kartais per daug sunkios realybės bei praturtina vaizduotę. Rekomenduoti galiu spektaklį “Lietaus žemė” , A.Kamiu, F.Kafkos, H.Hesės, J.Ivanauskaitės, R.Granausko, V.Mačernio kūrybą, youtube yra nemažai nuostabių partizaninių dainų
9. Per pastaruosius metus patobulėjau dvasiškai, tapaus stipresnė. Galiu drąsiai sakyti, kad dabar manimi ne taip lengva manipuliuoti, kad nesu tokia naivi, kokia buvau, mane sunkiau apgauti
10. Hamleto dilemą spręndžiu kasdien..
11. Mano aplinkoje šiuo metu tikrai daug siurbikų, labai daug.. Tačiau vienas žmogus per kelias minutes man gali sugrąžinti visą energiją, kurią tie ‘siurbikai’ išsiurbė per kelias dienas
12. Po močiutės mirties tai pradėjau daryti dažniau, nes supratau, kad mirtis nesirenka nei pagal amžių, nei pagal gerus ar blogus darbus, ji tiesiog ateina ir pasiima iš tavęs tai, ką tu brangini. Sakant “myliu” viduje viskas virpa, gal čia vėlgi tas perdėtas jautrumas kaltas, jog dažnai susigraudinu, net apsiverkiu, bet jei jau sakau, kad myliu, darau tai nuoširdžiai Mylėti gera
13. Senam žmogui visada užleisiu vietą, visai nesvarbu, ar tai bus kresna bambanti močiutė, nepatenkinta viskuo, kas aplink ją vyksta.. Save seną įsivaizduoju kaip džiūsną, sukritusiu veidu, bet spindinčiomis akimis. Taip, akys tikrai yra sielos veidrodis, jas labiau už viską myliu, nes jos niekada nemeluoja, jos niekada nesensta, tik kad raukšlių aplink atsiranda Kai būsiu sena, mano anūkai bus patys laimingiausi, nes aš nekaupsiu savo pencijos, o atiduosiu jiems, kad nusipirktų saldainių, nuo kurių jiems išpus dantys ir smegenys.. Būsiu gera močiutė, būsiu įkyri, visada bambėsiu, kad vaikai , jūs nieko nevalgote.. Bet iki tol , kol leis jėgos, seksiu pasakas, skaitysiu GERAS knygas, gerą poeziją, o ne kokius tai poterius, skleisiu gėrį bei šilumą mylimiems žmonėms, o ne burbėsiu ,kaip viskas blogai ir kaip viską skauda..
14. Nesu abejinga, niekada nepraeinu net pro seną girtuoklį gatvėje. Kodėl? Nes galbūt žmogus miršta ten gulėdamas, o gal jam reikia visai ne medikų pagalbos, o žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti, juk aš nežinau, DĖL KO jis guli girtas.. Galbūt kokia nelaimė šeimoje, žmogus palūžo ir pradėjo gerti.. Labai pykstu ant žmonių, kurie apsimeta, jog nemato kito nelaimės, praeina pro šalį lyg niekur nieko. BANDA, ne kas kita, o velnių banda.. “Niekas neina, tai ir aš neisiu” .. O paskui , kai pats gulėsi nualpęs vidury gatvės niekas ir prie tavęs neprieis. Na, gal ir prieis – patikrinti kišenių… Pati buvau šitaip apvogta troleibuse kai nualpau. Šlykštu. Stebiuosi žmonių bjaurumu ir sąžinės neturėjimu
15. Kai žiūriu naktį į dangų aplanko labai daug įvairių minčių.. Žiūriu į mėnulio kraterius , stebiu žvaigždes. Dažniausiai iš jų atskrenda poezija , nakties dangus mane įkvepia. Turbūt galėčiau vadinti save vakaro, nakties žmogumi..
16. Į tai atsakysiu viena iš savo kasdienių rašliavų: Kasdien. Kiekvieną akimirką. Rodos, kiekvieną sekundę viduje virte verda noras bendrauti, kalbėtis, išdykauti..Bet jį slopina. Slopina aplinkinių nesupratingumas.. Abejingumas. Dirbtinumas. Tada atskrenda mažytis pilkšvas drugelis – vienatvė. Esi vienišas tarp žmonių. Drugeliai kur plasnoja, ten ir šika
17. Aš turiu per daug, kad spėčiau viską įvertinti 100% , bet stengiuosi. Esu laiminga ir turiu galimybę kitus padaryti laimingais – tai veža!
18. Gal ir keistai atrodys, bet turiu vieną tokį sąsiuvinį, kuriame kasdien parašau ką nuveikiau per dieną. Be jokios abejonės – kasdien gaunu per daug nereikalingos informacijos, prisikemšu į galvą šlamšto ir tada jau visam kitam nebelieka vietos…
19. Šeima, menas, gimtinė
20. Su H.H. mintimi sutinku. Geri žmonės nėra valdžioje, nes jie ten paprasčiausiai išprotėtų. Jeigu liberalai, socialdemokratai ir visokie kokie laikytųsi savo pažadų ir skelbiamų idėjų – gal viskas būtų paprasčiau. Bet.. Kasmet politikai pradeda naujas partijas suktų žaidimų, vėl, ir vėl iš naujo, paprastiems žmonėms jau neberūpi, kas bus valdžioje.. O galėtų rūpėti. Žmonės VISI KARTU gali padaryti daug daugiau, nei kad keli idiotai sėdintys aukštuose postuose. Deja, nemąstantis žmogus – niekada netobulės. Nemąstantis žmogus prisitaikys prie aplinkybių, paklus stalinizmo ar kokiai ideologijai ir bus jam viskas dzin. O šiaip pati nesidomiu politika, man ji kaip tankus, tamsus miškas..
21. Pasakas man skaito vaikinas, kai labai paprašau.. Jo balsas taip ramina ir apskritai – būna labai gera! Labai! Kai mamos paprašiau, ji tik nusijuokė, “lyg būtum mažas vaikas” sakė.. Bet pabandykite ir jūs… Jausmas neapsakomas žodžiais, ypač jeigu pasaka iš vaikystės , kad ir “Jonukas ir Grytutė”
22. Pirmas svarbus žingsnis yra iškelti klausimą, o antras – ieškoti į jį atsakymo.
