Man lygiai tas pats, kas ir autorei, papasakosiu istorija del kurio iki siol saves nekenciu… Visa tai nutiko praeita vasara, su seses draugu (seses vaikino geriausias draugas) teko vaziuoti i kita miesta , as su juo buvau tik pazistama. Vaziavome ankstu ryta (~4 ryto), tai jis mane pasieme, ir prasidejo tai, ko as labiausiai bijojau… Pirmus 20km dar apie kazka kalbejom, bet veliau prasidejo ta zudanti tyla… O buvo like vaziuoti mazdaug tiek pat, ir dar jis turejo mane parvezti atgal. Ir tai kas mane labiasiai nervina, tai mano toks levas budas. Siaip prie zmoniu kuriuos labai gerai pazystu as esu pasizymejusi kaip ciauskute, bet prie zmoniu kuriuos tik pazystu nieko negaliu pasakyti, kas labiausiai ir nervina.. Ir po keletos menesiu man pasakoja sese, kad visi kartu buvo sisirinke pas kazka is draugu, ir tas vaikinas pradejo klausineti apie mane, ir veliau sako mano sesei, na tavo sese ziauriai nebendraujanti, tipo ko paklausiu, atsako ir tyli.. Po tu zodziu as vos skraziai zeme neprasmigau…
