Kuo toliau, tuo baisiau darosi su tomis dovanomis. Ypač vaikinui. Ko tik nesu jam dovanojus.
Paskutinis buvo mano pačios pieštas įrėmintas jo portretas, prie viso to dar parašiau jam knygą, buvau kažkada prisižadėjus, bet nelabai rimtai žinoma, sakėm į ateitį, per 30 metų parašyt, na, o aš šiek tiek greičiau įgyvendinau. Knygoje išdėsčiau viską apie mus, pažintį, draugystės pradžią su visais dalykėliais, kurių jis galbūt jau ir nebebūtų atsiminęs (pirmas žinutes, skambučius, su visom tiksliom datom ir tiksliu laiku, pirmą bučinį, bendromis ir kitomis mūsų nuotraukomis ir taip toliau, čia jau kiek fantazija leido )
Paskutinę Valentino dieną jis turėjo aplėkt visą mano rajoną ieškodamas kortelių su užuominomis. (Jis nepratęs prie tokių staigmenų, tai iš pradžių nesuprato ką daryt, o vėliau viską įvykdė, juokingiausia buvo, kad lakstė su didžiule puokšte, šampano buteliu ir kitom dovanom).
Dar esu kažkada rašius, tą jau kaip ir banalų reikalą, 100 dalykų dėl, kurių jį myliu.
Kuo toliau, tuo sunkiau kažką naujo prigalvot.
