mano mamka visad sako, kad tvirtos šeimos būna tos, kur vienas myli, o kitas – leidžiasi mylimas. nežinau kiek tame yra tiesos, bet jei mama sako, reik klausyt pažįstama ir man šita situacija… jau 6 metus. ir taip galvojau ir kitaip… supratau, kad tokio gero draugo gyvenime neberasiu. “draugo” tiesiogine prasme. o juk visus draugus mes mylim… gal kažkiek kitaip nei mylim savo mylimuosius, bet mylim kuo labiau senstu, tuo svarbiau darosi šalia turėti ne aistrą ar kažkokią nesvietišką meilę, o patikimą žmogų, kuriuo visiškai pasitikiu, su kuriuo man gera būt. aišku, meilės atžvilgiu jis truputėli jaučiasi nuskriaustas, bet to neparodo. žodž, stengiuosi būt gera
žiūrėk, kaip jum seksis. jei gyvenimas pasidarys nepakenčiamas, kitos išeities nebus, tik skirtis… laikykis
