Liūdna, kai kitas žmogus šalia lyg atsarginis variantas, nuo vienatvės, iš prisirišimo, pripratimo ar pan. Dėl vaikų, materialinių dalykų ir pan. Sau ir visiems linkėčiau žmogaus šalia, su kuriuo būtum negalvojant kas bus rytoj, džiaugiantis kiekviena akimirka praleista kartu, dėkojant gyvenimui ar likimui, kad buvo lemta tokį žmogų sutikti. Todėl manau , jei tokio žmogaus šalia nėra, o yra šalia kitas žmogus, savo svajonėse vistiek lauki to žmogaus, ramini save, kad gal nepastebėjai, prasilenkei, nesutikai, nepažinai. Gal paprasčiausiai pasiklydai, o gal dėl kažkokių aplinkybių jis negimė, taip buvo lemta . Nežinau, ar gerai, kai žmogus šalia morališkai tave spaudžia, graudina, ir t.t. Metams bėgant atstumas tarp tokių žmonių tik didėja, ir jei gyvena jie kartu, gyvena kiekvienas savo, o ne bendrą gyvenimą. Apsispręsti visuomet sunku. Suteikti kitam galimybę – manau verta. Išsiskirt trumpam – gal irgi variantas, bet abipusiu susitarimu, be pykčio, tik norint išsiaiškinti ką iš tikrųjų vienas kitam reiškiate.
