Oh..kokia kupina džiaugsmo tema!!
Maniškis man pasipiršo mūsų meilės mieste – Nidoje. Taip viskas paprasta, nedirbtina buvo, be pompastikos, žvakių, šampano ir rožių…kaip ir kasmet pavasarį aš užbook’inu tą patį butą Nidoje ir mes keturiese (dvi poros) birželio pabaigoje važiuojame ilsėtis. Šiemet oras buvo kraupus – sėdėjome ant Parnidžo kopos, buvo gal +15, lijo ir švietė dviguba vaivorykštė. Pasidarėme palatkę iš plėvelės ir sėdėjome kaip bomžai laukdami geresnių laikų pirmą atostogų vakarą Baigė lyti, draugai kaip tyčia išėjo, o mano vyriškis, jau nuo ryto į mane žvelgęs su kažkokia nepaaiškinama šviesa akyse, žiūrėjo taip pat ir pradėjo klausinėti visų tų klausimų, kur aš pagalvojau “wtf ??”, tada išsivedė mane laukan, pastatė prieš marias, priklaupė, paklausė: “ar būsi mano žmona”, tada ištraukė žiedelį, aš kelias minutes tylėjau, žiūrėjau į tą dvigubą vaivorykštę, ašarojau ir šypsojausi, o galiausiai tiesiog palinksėjau galva..
O kas svarbiausia, viduje žinojau, kad tai turi įvykti, nes jau kurį laiką mus buvo apgulusi tokia sužadėtuvių aura, tik po to sužinojau, kad jis gal keturis mėnesius vakarais su juvelyre drauge paišė eskizus mano žiedui. Dabar du angelai ant mano kairės rankos bevardžio gyvena. Laukiame vestuvių. Gyvename taika ir Meile
