Pradraugavom 4 metus, pasipiršo savo naujai nuomojamame bute (1 diena kai atvažiavo į Vln. gyventi), pagriebęs mane iš univ. bendrabučio vėlai vakare. Kadangi žadėjom važiuoti pavakarieniauti, tai nevalgiusi ir žiauriai alkana buvau nuvežta į jo butą. Užrišo akis ir nuvedė į vonią, “kad tikrai nežiūrėčiau” Pirma mintis, kilusi vonioje – “Hhmmmm, karštu maistu tikrai nekvepia..” Pagaliau atėjo nuvesti mane į kambarį. Pasodino ant kėdės, atrišo akis ir kai prasimirksėjau, pamačiau, kad visas kambarys nusėtas daaaug žvakučių, ždž, aplink buvo vien liepsnelės – butas vieno kambario, bet didokas tas kambarys, todėl visa erdvė atrodė nuostabiai, šviesiai taip.. Visus baldus buvo išstumdęs į šonus ir viduryje kambario palikęs tik mažą staliuką su gėlėmis vazoje, šampanu ir dviem taurėmis, bei dvi kėdes. Nužvelgiau viską ir atsisukus į jį pamačiau, kad jis jau klūpi šalia mano kėdės! Labai sujaudino jo žvilgsnis, nes nesu jo tokio mačiusi – pats labai jaudinosi ir rankose drebino gražią dėžutę su spingsinčiu žiedeliu Tikrai nėra iš jautriųjų, o ir pasižymi vyrišku būdu, tvirtumu, todėl labiausiai mane jaudino jo emocijos ir drebantis balsas, kai nedrąsiai tarė “ar sutiksi būti mano žmona..?” Aš negalėjau pasakyti nei žodžio, tik: – O ant kurios rankos reikia dėti..? Jis:- Gerai, kad pasiklausiau pardavėjos.. Nežinau, kaip dviems drebantiems pavyko užmauti tą žiedelį, nes rankos tai… Na, bet neišsiplėsiu: sėdėjome kambario viduryje, žvakių šviesoje ir nedrąsiai kalbėjomės, šypsojomės ir gurkšnojome šampaną.. P. S. nors ko valgyti tuomet neturėjom, tačiau siaubingas alkis kažkaip praėjo, matyt, pasisotinom puikiomis emocijomis Dabar žiedeliui jau kitą mėnesį – 4 metukai (draugaujame apie 8 metus)
