Rašiau čia anksčiau temoje apie pirkėjus savo istoriją, tad dabar tiesiog nukopijuosiu.
Viena mergina parašė, kad domisi dvejomis mano parduodamomis kelnaitėmis, yra kaunietė, norėtų susitikusi nupirkti. Susirašinėjom, tarėmės susitikti tą pačią dieną už valandos, kai staiga mergina pasakė, kad ji dirbs iki vėlumos, o jos vyras privažiuotų paimt tų kelnaičių. Kategoriškai atsisakiau, pasakiau, kad esu jauna, su vyrais susitikti tikrai neisiu, o dar su tokiu pirkiniu labai ilgai manęs prašė, atsiprašinėjo, kad taip išėjo, bet jai mat labai reikia šiandien tų kelnaičių. Susitarėm, kad ateisiu prie viešos įstaigos, t.y. Telekomo (kaunietės žinos), nes nenorėjau, kad matytų, kur gyvenu. Supakavau viską į du nepermatomus maišelius, prieinu prie Telekomo, matau, kad vyriškis sėdim baltam automobily ir keistai dirsčioja į mane Stoviu tokia pasimetus ir sutrikus, jis po kiek laiko išlipa, sako čia Jūs? Visai pasimečiau, ką aš žinau, ko jis ieško Sakau tikriausiai taip. Padavė pinigus, pasiėmė prekę, jau apsisuko eiti. Tada staiga atsisuko, išsišiepė tokia keista šypsena ir sako “Jokios žmonos nėra” ir nuėjo. Likau stovėt apšalus Daugiau NIEKADA neisiu su vyrais susitikt, pasižadu sau
