Mano mama nuo pat pradžių kreivai į mano draugą žiūrėjo… Jo dėka pradėjau nuomonę savo tvirtesnę turėt, tas labai nepatiko, paskui jis išvažiavo į UK mokytis, aš po dvyliktos klasės egmazimų išvariau pas jį… O nuo šeštos klasės sakiau, kad stosiu į mediciną, o ten būdama persigalvojau ir įstojau į informatiką… Kiek triukšmo buvo ir kaltino jį, kad mane perkalbėjo, rėkavo, sakė, kad jo nė kojos namie nebus pas mus, kad ir pati galiu nebegrįžt.
Grįžo abu, baigėm mokslus kartu (tiesa, aš universitete, jis kolegijoj, nes tik ten buvo norima specialybė), dirbam abu ir kartu jau keturis metus gyvenam (kartu beveik septynerius). Purkštauja mama (labiausiai ji), neseniai pareiškė, kad laukia, kada man akys atsivers ir jį paliksiu, bet ką gali padaryt?
Jos galva vyras turi už mane dvigubai daugiau uždirbt, mane išlaikyt, savo verslus kurt ir dar bala ką…
