Ankščiau jis buvo labai dėmesingas, nuoširdus, užjaučiantis, rūpestingas, geras, švelnus, drovus, meilus ir toks…kokių reta vaikinų. Ankščiau kai pradėdavau verkti, jis iškart puldavo mane stipriai apkabinti, gailėt, glostyti, o dabar galiu, kad ir staugt iš to verksmo, jis taip nedarys. Jis tapo visai neatpažystamas. Žinau, kad laikas gydo, bet aš tų žaizdų per daug turiu, todėl iki gyvenimo pabaigos jos man neužgis. Aš jį begalo myliu, neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Mes ir susirašinėti žadėjome, bet…jis man pasakė, kol neatiduosiu paskolos banke už mokslus, net negalvočiau apie tai.
Beto, vaikas ne jo, o mano buvusio vyro, kuris žuvo kai laukiausi. Gal jis tiesiog pagalvojo, kad jam nebereikia moters su vaiku? Dar pastebėjau vieną dalyką: jis labai dėmesingas būna savo draugų žmonoms, netgi labai. Ir dar labai paslaugus. Nors man toks nėra.
