oj, mergyt. kaip tavo situacija man pažįstama. man irgi panašiai buvo kai į baraką atsikrausčiau. kambariokės nelabai buvo draugiškos. gyvenau keturviety kambary – 4 panos. viena visada neakivaizdininkė būdavo, o jau mes 3 – nuolatinės. tai mes 4, o kėdės irgi 4, bet prisėsti negaudavau galimybės irgi, nes ant ketvirtos kėdės kambariokė susidėdavo savo tašes. prie stalo priėjimo neturėdavau. valgydavau pas gupiokę kambary. o mano kambariokės manęs klausdavo: o kodėl tu čia nevalgai ? išsikalinėdavo. spintelės irgi neturėdavau. kompas ant žemės būdavo. spintoj aukščiausia lentyna man teko, nesu aukšta, būdavo sunku pasiekti kažką, bet vis kažkaip. mano daiktai būdavo kraustomi, naudojamas cukrus. bet vėliau įvyko toks įvykis, kad jos mane ėmė labiau gerbt (galima sakyt, išgelbėjau jų subines nuo įspėjimo dėl viešos tvarkos pažeidimo), ir išėjus neakivaizdininkei, pranešė, kad laisva jos lova su spintele, persikrausčiau, gaudavau galimybę ir prie stalo prisėst. ir plotelį ant palangės gavau. o pačią pirmą dieną, kai tik atsikrausčiau, kambariokės prisivedė draugų (vaikinų) tam, kad mane parodytų. pilnas kambarys buvo žmonių. ant rytojaus man kontras anatomijos buvo, išėjo jie vėlai. šiek tiek pasimokyt išėjo, bet nedaug. bet sakau, vėliau viskas tapo geriau, daug geriau. ir jau studijuoju antri metai, su jom sutariu labai gerai. nebeesame kambariokės, tačiau kaimynės ir tau susitvarkys, tik laiko reikia
