Vienas vyras atėjęs reikalavo parduoti jam batus, kuriuos jis prieš 30 metų Maskvoje koncerte pas kažkokį dainininką matė. Ir jis nejuokavo, jam labai rimtai reikėjo tų batų, toks jau pagyvenęs vyriškis, valandą laiko su kolege klausėmės apie tą koncertą ir bandėme paaiškinti, kad po 30 metų kažin ar jis ras tokius batus (žinoma, iš jo pasakojimų ir klajojančių minčių net nėjo suprasti, kas ten per batai). Ne kartą yra atėjusios moterys, kurios pykdavo, kad pas mus nėra 43-44 dydžio batų moterims. Irgi tekdavo ilgai atsiprašinėti, viena net vadovę pakviesti pareikalavo. O mums tik palengvėjo, kai visa ta našta vargšei vadovei atiteko. Kada rimtai išsigandau, tai kai buvo atėjęs toks apie 40 metų vyras, ant rankų daug tatuiruočių, plikas, su treningais ir pradėjo apžiūrinėti batus. Iš pradžių moteriškus, vartė, žiūrinėjo, tada vyriškus (visus tik sportinius apžiūrinėjo). Prabuvo parduotuvėje jis pusantros valandos, daug kalbėjo telefonu, galiausiai paprašė antro bato. Atnešiau, kolegę jau juokas ima, o man baisu. Maniau pasimatuos, o jis manęs klausia “kaip manot, man čia prapjauti, įdėti mažą maišiuką ir užsiūti pavyks?” Neturėjau ką pasakyti, kolegė pabėgo į sandėlį, kažką numykiau, o jis nupirko batus ir išėjo. Kaip supratau, ne kokiems tikslams tuos batukus naudos, bet pasakyti kažką buvo baisu…
