Man vieną vienintelį kartą vaikinas buvo pasiūlęs pertrauką santykiuose, nors visai nesipykom ir puikiai sutarėm. Ir kad ir kaip keista būtų – sutikau, bet išlydėdama pro duris jau žinojau, kad visam laikui. Nežinau net kodėl, gal išties tarp mūsų “kažko trūko”, nors galvojome, kad vienas kitą labai mylime (draugavome nepilnus du metus)?
Bet nemanau, kad tai Jūsų atvejis. Man atrodo, kad žmogus iš tikrųjų turi tam tikrų psichologinių problemų, nes žmonės, kurie nemoka pergyventi sunkumų – jie tikrai labai skaudžiai reaguoja į tai. Ir gal tai vienintelė tikra reali problema Jūsų santykiuose – tas jo menkavertiškumo jausmas, kai kažkas vyksta ne taip gerai, kaip norėtųsi. Gal gyvenimas jį išlepino… Ir šioje vietoje manau, kad yra tik du keliai – jei jis ir toliau taip dėl to pergyvens, tada gyvenimas nesmagus bus su juo su tokiu nervuotu… Ir nieko gero neišeis Kitas kelias – bandyti kažkaip situaciją taisyti – gal pačiai ar kartu su juo susėdus, gal net su psichologu… Jei tik jis išmoktų adekvačiai reaguoti į juodesnius gyvenimo periodus ir vertintų Jus kaip savo Gyvenimo atramą be gėdos jausmo, o su žinojimu, kad kartu įveiksite visus sunkumus – tai Jūsų draugystę tik sutvirtintų. Na, mano tokia nuomonė iš to, ką parašėte… Bet, jeigu jis bus įsikabinęs į savo nuomonę, tai tada ką daryti… Jei žmogus pats nesistengia keistis, niekas jo nepakeis. Ar Jums reikia tokio vyro, kuris nemoka vyriškai ramiai ištverti sunkumus, o puola į paniką?
