Maniškis irgi visuomet linkęs pasiguosti, išsikalbėti, paprašyti patarimo. Ir santykiai dėl to yra žymiai kokybiškesni, nes abu žinom, kad net pačiam sunkiausiam laikui atėjus, nė vienas niekur nedings, nes pasitikim vienas kitu ir stengiamės kartu ieškot sprendimų.
Deja, turiu vieną vaikystės draugą, kurio, kad ir kaip sunku bebūtų, negaliu išbraukt iš savo gyvenimo. O jis – mano vaikino priešingybė. Sakyčiau, žmogus – strutis. Nėra pinigų – slepiasi, susilaužė ranką – nerasi jo niekur ir niekaip, blogas oras – neprisišauksi. Bet kokia smulkmena, kuri gali sugadinti žmogui nuotaiką, jį priverčia atsiribot nuo išorinio pasaulio. Ir neretai atsiribojama pasirenkant tokius žodžius, kurie kitą žmogų verčia jausti kaltę dėl nesuvokiamų priežasčių. Gerai, kai tai yra tiesiog senas draugas, šiek tiek lengviau. Jei tokio tipo žmogus būtų antra pusė – tikrai galima išprotėti…
