O man ta pertrauka išėjo į gerą… Po dviejų metų draugystės vaikinas pareiškė, kad jam reikia pertraukos, nori viską apgalvoti, susiprasti ir panašiai, kai paklausiau kiek jam reikia laiko, pasakė, kad mėnesio kažkur, galvojau, kad širdis iš krutinės iššoks, buvo labai sunku, tikrai maniau, kad skirsimės, nes pati tas pertraukas tapatindavau su skyrybom, praverkiau visą laiką ir visi aplinkui sakė, kad jei jau nori pertraukos, tai nemyli ir nori skirtis, susitaikyk su tuo… Tos dvi dienos man tikrai ėjo labai ilgai, tarsi du mėnesiai… bet po dviejų dienų jis man parašė, kad nebenori jokių pertraukų, nori tik kuo greičiau susitikti, kad esu jam vienintelė ir dar daug gražių žodžių. Po šito įvykio jis tikrai pasikeitė į labai gerą pusę, buvo daug dėmesingesnis ir labai stengėsi. Esame jau penkti metai kartu, prieš gerą pusmetį pradėjome kartu gyventi, ir viskas yra iš esmės gerai, aišku kiša koją toks dalykas kaip rutina, bet manau, ją galima išsklaidyti…
Ir šiaip, manau, kad santykiai yra toks banguojantis dalykas, negali būti visada tik gerai ir viskas eiti tik geryn… juk būna krizių ir jas įveikus santykiai po to tampa, stipresni, geresni.
