Tikrai taip – jausmai jiems neegzistuoja. Bet esantieji šalia niekaip to nesupranta. Tai matosi tik iš šono.
Esu mačiusi mamas, kurios verkdamos atvežė savo trisdešimtmečius, keturiasdešimtmečius sūnūs į priklausomybių gydymo centrą. Savo rankom atneša daiktus, padeda ir sako – “viskas, dabar tu lieki ir gydaisi čia. Grįžti namo galėsi tik po pilno gydymo ciklo (t.y. po metų). Kitaip gali keliauti kur tik nori”. Jos verkia kruvinom ašarom, jom labai gaila savo sūnų, bet tai jau būna kelio galas. Ir tai jos daro tik iš meilės jiems. Prisiklausiusi istorijų apie išneštus namus, ašarų pakalnes žadant nebevartoti, greitąsias važiuojančias jų adresu po eilinio perdozavimo…. O progreso nėr. Tada imamasi drastiškų priemonių.
Iš dešimties visiškai pasveiksta trys.
