“-Aš myliu Tave.
Nežinau,kas tai buvo: švenčiausias melas ar nenuginčyjama tiesa.Galų gale koks žmogus žino, kokie vėjai iš tikrųjų siaučia mūsų viduje.Man užteko jausti jo artumą ,tvirtiems pirštams apglėbus liemenį, užsimerkus lūpomis apčiuopti nežemišką ryšį.Du angelai Žemėje – štai kas mes buvome.Vienas kito pusiausvyros taškas,vienas kito pradžia ir pabaiga, išsipildžiusi malda.
Meilė – jausmas, kuriam žmogus suteikė vardą, tačiau net ir prabėgus ilgiems šimtmečiams nesugebėjo jo aprėpti, iššifruoti tarsi didžiausios egzistencinės paslapties.Galbūt mes klydome.Galbūt meilės ribos daug platesnės,gal jų nėra, tik mes bijome tai pripažinti – juk jėga, galingesnė,pranašesnė už žmogų,gali jį sunaikinti.
Galbūt meilė yra visuma,harmonija,dinamika – dėsniai,kurie vyrauja ir muzikos garsuose: atsitiktinai išbarstytos natos gali sukurti tūkstančius melodijų – unikalių istorijų – su skirtingais išgyvenimais,nuotaikomis,nuopoliais bei pakilimais ir nenuspėjamomis pabaigomis.Žinoma, yra ir tokių istorijų,kurios eigoje nutrūksta arba joms net nelemta prasidėti: natos pjaunasi tarpusavy, svaidosi šaižiais akordais,kol muzikantai nuleidžia rankas.Kas gi tai – jei ne visuma ?
Ar įmanoma jausti meilę be laimės ? O laimę be meilės?Ar meilė įpareigoja,ar išlaisvina ?…
Ši minčių lavina užliejo mane per vieną sekundės dalį jam sušnabždėjus tris spontaniškus žodžius.Dėl vieno buvau tikra: jei meilė egzistuoja – joje nėra vietos abejonei.Ir, pažvelgusi jam į akis, pirmą kartą savojo akių gelmėj, sugėrusio visą pasaulio mėlynę, išvydau pasąmonėj nupiešto bendro gyvenimo portreto atspindį.Tą akimirką,prisiekiu, akimis sugebėjau išgirsti švelnią,rodos, pianino klavišų paviršiuje sklandančią,bet dar niekada neklausytos melodijos pradžią.”
