Vytautas Mačernis. Vasaros sonetai. Man tai pats pats gražiausias visų laikų eilėraštis..
2
Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės
Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus,
Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,
Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus.
Aš sėdžiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys…
Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus
Jaunos sesers… Į langus atsimušdamos plaštakės
Gelsvais milteliais nuberia įtrūkusius stiklus.
Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai,
O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai…
Užmik ir tu, širdie, kuri tiek liūdesio pakėlei,
Kurią praeivių smalsūs žvilgsniai įžeidė giliai…
Ant stalo miega pasmerktos mažytės lauko gėlės,
Už lango dūzgia medumi apsunkę bitės ir vabzdžiai.
Šarnelė, 1944.V11.14
