Jis man pirma diena, kai susipazinom, pasake, kad isimylejo, kasdien kartojo, draugaut pradejom po dvieju gal menesiu pazinties, ir tai del to, kad man jopagailo, nors nuo pirmos dienos nekenciau jo, negalalejau ziuret i ji, mano drauge ji isimylejus buvo, o as jis jai sakiau, kokia durna, toki nusiziuret. Sakiau, matos kad nerimtas, sutikau draugaut, nes tikejau, kad menesio begy paciam atsibos, ir issiskirsim, praejo trys menesiai, jam neatsibodo, tada iskeliau zinutem kazkokia isterija, pasakiau, kad skiriames, jis vyresnis, as nepasiruosus tokiem santykiam, ypac kai tuo metu labai akivaizdus skirtumas buvo, man 15 jam 21.. Jis isejo is darbo, atvaziavo aiskintis, , vistiek nenusileidau, sakiau, kad viskas.. Susinervino, isejo. Tada pajutau, kad kazka ne taip padariau, drauges tyse nuo jo geles, jis isvaziuodavo i vln mokintis, dirbt, duodavo joms pinigu, kad man kasdien po gele atnestu. na, zinojo, kas su manim kasdien buna. Kazkaip, po savaites vel susitikom, nepamenu, kaip visksas tada vyko, bet jau manes niekas neklause, savaime gavos, kad vel kartu. Tada supratau, kad myliu, bet nesakiau, pasakiau dar po menesio (niekam niekad to nebuvau sakius, todel buvo sunku. Bet jau kai tas zodis isejo is mano lupu, ta akimirka gal 10 kartu pakartojau. Prisimenu, kaip sypsojos, nes labai lauke, vis pasakydavo, kad myli, ir laukdavo kol atsakysiu, bet .. nesulaukdavo.. dabar esame 9 metai
