Blemba nu,aš suprantu apie ką tu kalbi ir man labai tavęs gaila. Prieš 3-4 metus,maždaug metus mane už nosies vedžiojo vienas vaikinas. Va ten tai buvo pirmoji meilė… Mes labai dažnai leisdavom laiką kartu,traukėm vienas kitą,su juo man būdavo įdomu tiesiog nieko neveikt. Bet tuo pat metu mane kankino žiauri depresija – jis niekad taip ir nepasiryžo “oficialiai” su manim draugaut,prie visų pasirodyt,bučiuodavomės tik kai būdavom pas mane,pas jį arba šiaip dviese. Nuo chebros nesislėpdavom,visi žinojo,kad tarp mūsų kažkas vyksta,tačiau niekas nesuprato,kodėl tas vaikinas taip elgiasi… Galų gale,taip,kaip stipriai aš jį mylėjau (?),taip pradėjau nekęst už visą tą laiką kai aš sėdėjau besikankindama nežinioj. Draugai net pastebėjo,kad mano apsirengimo stilius pasikeitė – nejučia pradėjau rengtis vien tamsiais rūbais. Pastebėjau tik tada,kai pradėjau sulaukt klausimų,ar kas nors mirė Žodžiu,mane išgydė du žmonės atsiradę po jo – mano ex,kuris iki gyvenimo galo liks mano sielos draugas,ir mano nuostabus dabartinis vaikinas,su kuriuo esu jau du metus kartu. Kita vertus,nesigailiu,kad mano gyvenime buvo tas šiknius – aš užsiauginau šarvą,sužinojau,ką reiškia jaustis visiškai aklai,valdomai kito žmogaus ir prisiekiu,gyvenime daugiau niekada taip niekas manęs už nosies nepavedžiotų – išmokau laikytis oriai ir išdidžiai. Moralas tame,kad turės praeit daug laiko,gal metai,gal daugiau. Bet praeis. Nors pati ir vėl turėčiau čia kur sau paprieštaraut,bet jau nebent į pm. Laikykis,labai noriu,kad pasijustum geriau,nes žinau,ką reiškia jaustis šūdinai. Jei ką,mano pm visada tau atviras
