Augau pilnoje seimoje, kurioje tevai mylejo vienas kita, palaike sunkiausiais momentais, kad ir kokios krizes budavo, viska isspresdavo…O jis is issiskyrusios seimos, mate nuolat kaip tevas zemino mama, konfliktus spresdavo isejimais…Man jo dar ir gaila, nes jis nemate grazios seimos pavyzdzio, o ir mama nuolat ji moke, kad seimoje esant nesutarimams reikia skirtis, o ne spresti juos, nes tai rodiklis, kad vienas kitam netinka…O mano tevai buvo tokie, kad ejo per visa gyvenima kartu, nors ir pasipykdavo, ir siaip visko budavo… Gal tas dar lemia ta mano niekaip negalejima palikti sios situacijos ir galutinai uzdaryti duris, nes vis dar tikiu, kad gal jam viena diena atsimerks akys…Bet turbut, kad neatsimerks…Man ne 16 ar 18, tikrai maniau,kad tas zmogus visam gyvenimui, mylejau ir myliu…Vat kaip ta meile isplesti…Sako, kad geriausia tada isimyleti kita zmogu…
