Zinote, kad kai viskas yra gerai, jokiu dideliu sunkumu ar kriziu nera, tai sunku pasakyti kaip tas zmogus elgsis butent toki momenta. Budavo menki pykciai tarp musu, bet visada susitaikymo iniciatore budavau as. O jis nuo pat pradziu konfliktus spresdavo butent taip – iskart lekia pro duris ir atjungia telefonus…Bet kadangi as budavau issimiegojusi, rami, nepervargusi nuo bemiegiu naktu supuojant vaika ar nuo nestumo, gimdymo ir pan., tai labai kantriai rasydavau grazias zinutes, bandydavau susisiekti, paaiskinti kad jis ne taip kazka tai suprato, mokydavau, kad viska spresti reikia snekant, graziuoju, o ne taip…O vaikui gimus tiesiog apleidau sia pareiga, nes man reikejo pagalbos.
Manau, beda yra tame, kad jis labai klauso kitu, jam labai svarbi mamos nuomone, jo draugu…Jei draugai prie alaus bokalo pasakys, kad mesk tu ja, nes ji tau netinka, jis ir gali taip padaryti…Gal tiesiog dar nesubrendo…
Man 33, o jam 31.
