Kad niekada neuzjaus , tai tikrai…Dabar kai atsigreziu, matau, kad buvo daug zenklu rodanciu, kad tai ne tas zmogus…Jau vien tai, kad po gimdymo sunkiai susirgau – bronchitas, sinusitas, dar plauciuose rado negerumu, temperatura auksta, vaistu gerti del zindymo negaliu, bandau naturaliomis priemonemis gydytis, o taip norisi atsigulti i lova, nes silpna silpna, o negaliu, nes vaikuti nesioti , migdyti reikia, keltis nakti reikia, zindyti reikia….O maniskis per tas dienas isvaziavo pas mama..Taip ir isvaiksciojau kol pasveikau…O kitas ivykis buvo, kai persipjoviau ranka netyciom ir pataike per kraujagysle, kraujas fontaneliu tryksta, skambinu vyrui, kad taip atsitiko, atvaziuok, o jis numete rageli. Gerai, kad atvaziavo mama, isleido i ligonine , kad susiuti zaizda…
Supratau, kad tas zmogus man susirgus net vandens nepaduos…
Bet man vis dar daug klausimu kodel tas zmogus taip pasikeite, negi jis taip lengvai itakojamas kitu, kad paminti zmoniskuma ir taip elgtis?Ar tiesiog tokiose gyvenimo situacijose is tikruju pamatai koks tas zmogus, koks jo veidas…
