Su vyro mama ir nebendraujame. Nuo pat vaiko gimimo taip ne karto ir neatejo padeti motyvuodama, kad reikia ismokti sparciau suktis, kad ji laiko neturi, kad tai mano mamos pareiga, o ne jos padeti ir pan. Dar keleta kartu skambinau jai, bandziau graziai sneketi, pakviesti, kad ateitu su anukeliu pabuti, bet be sansu…Tiesa, vienas apsilankymas buvo po gimdymo grizom i namus, tai tik pamenu kaip batus risosi sededama ant fotelio ir kaip pasilenkusi ziurejo tikrino kiek dulkiu po sofomis ir baisiai ta karta buvo nepatenkinta, kad tik kavos su sausainukais pasiuliau, o ne buvau prigaminusi karstu patiekalu…va ir prasidejo tada jos pamokymai sunui kaip reikia gyventi, kokios mano pareigos, kad neduoti po gimdymo guleti lovoje, kad dirbciau, rupinciausi jos sunumi…O mano vyras viska ir pasakodavosi kaip pas mus…Ir viskuom tikejo ka ji sake. Skaudu, kai po gimdymo kraujuoji, papuliai istine nuo pieno, vsia susiuta plysusi, nuo tu hormonu kazkoks liudesys, verkimas nepaaiskinamas, o jis man aiskina, kad mama sake, kad jokiu hormonu nera, tai tik princeses issigalvoja, nescia , pagimdziusi moteris buna rami, o ne jautri, emocionali…Jau tiek visko buvo is jos puses, kad nesinori ir prisiminti…Bet is kur tokie sugebejimai, kad kai paskambini, graziai pakvieti kavos isgerti, anukui pasakos paskaityti, tai ji taip sugeba padaryti, kad man skambina vyras ir sako, kokia tu esi kiaule, nesupratinga, kaip gali skambinti mano mamai ir kviesti, kaip ji tokia ligone…O ta ligone sugeba kilometrinius darzus savo sodyboje susikasti…
Niekada nepasidomejo kaip anukas auga, gal ko reikia, tik vis kursto ir kursto.
Juokinga, kai 31 metu diedas yra apskalbtas mamos, nemoka pasidaryti valgyti, o indus islpauti jam geda, nes anot mamos tai zemina vyrus…
Ech…Issiliejau as cia …Tikrai aciu visoms, kurios supranta, palaiko, atjaucia…Kurios isgyveno panasia situacija…As irgi kol nepapuoliau i tokia mesmamle, taip pat maniau, kad oi, jei ka , tai mesiu, jei isduos – paliksiu…O kai papuoli i tokia situacija, tai visai viskas kitaip…
