Dirbu biudžetinėje įstaigoje, mano darbo laikas nustatytas ir aš jo laikausi. Kadangi vadovė primeta darboholikę (nors jokios naudos iš to, su dokumentais pastoviai vėluojam, ji tiesiog nemoka susiplanuoti darbo laiko) pradžioj bandė ir mane “užverbuoti” neapmokamais viršvalandžiais, bandė nuteikti, kad šeima ir draugas yra niekas, kad darbas svarbiau už viską, bet aš gražiai suėjus laikui atsistoju ir išeinu. Kažkada paklausė gal per pietų pertrauką eisiu vieną reikalą sutvarkyti, tai pasakiau, kad per pietų pertrauką pietausiu ir sutvarkysiu paskui Nebelenda taip naglai, matyt po darbo draugijos trūksta Šiaip dabar antri metai išėjusi atostogų nekeliu ragelio nežinomam ir darbo telefono numeriams, savaitgaliais ir po darbo taip pat nekeliu, per pietus jeigu neišeinu, tai užsirakinu kabinete. Jeigu atsiranda bambančių pabaksnoju į darbo lentelę pakabintą ant durų Šiaip mažai tokių bepasitaiko, įprato jau Darbo sąlygomis džiaugiuosi, baldai nauji, pastatas rekonstruotas, priemonės suteikiamos tik truputį ergonomikos trūksta, bet čia laiko ir lėšų klausimas, jau žinau ko man reikia, bandysim taisyti padėtį
