Buvo laikas, kai ir aš visai nekreipiau į “draugiškumus” dėmesio. Ir pati bendravau, ir vyro nė kiek neįtarinėjau. Kažkaip net nepagalvojau, kad gali kas ką nuviliot… Paskui (kai jau atgal pasižiūrėjau) vis dėlto, supratau, kad atsirado darbe mergužėlė, tik šiuo atveju – ne guodėja, o pati labai “paguodos” ieškojusi… Klausau vieną kartą, klausau kitą kartą, kaip manasis “gaili”, “skaudinasi” dėl naujos bendradarbės bėdų, nelaimių ir šiaip viso nelaimingo gyvenimo Ir vieną dieną labai aiškiai supratau: viskas – turim .Gerai čia kažkuri mergina sakė – užeikite į darbą. Užėjau ir aš tada – supratau iš pirmo karto, nors, žinoma, jie tik kalbėjosi…. Viskas. Tai, kas tvyrojo kabinete, akyse, išraiškose – buvo aišku. Kai įėjau, tai mergelė taip ir liko sėdėti pas jį kabinete ant stalo (ne rašomojo, tokio, šalia – darbinio), arbatėlę rankoje laikydama. Paklausiau, ar nemato, jog pas jos “draugą” “smulkmena” užėjo – žmoną? Liepiau nešdintis von iš kabineto (pati iš savęs to nelaukiau ) , kai toji nusliuogė ir kraipydama spuoguotus pečius išsinešdino, tiesiog užverčiau “brangiajam” kažkokią palergoniją su vazonu nuo palangės ir paliejau mineraliniu iš panelės buteliuko…
Viskas. Žinoma, dabar aš dėkinga tai “draugei iš darbo”, nes …. žodžiu, ir gerai, kad išsiskyriau tada
Taigi, manau – pirmas žingsnis – užeikite į darbą, kokią gražią pavasario popietę – jei bus ką, manau, tikrai suprasite.
Sėkmės Jums. Nepergyvenkite labai. Tai dar ne pasaulio pabaiga
