Vienuolio pasakojimas apie Dievo apvaizdą:
Tranzavau iš Kauno į Baltriškes. Ir stovėjau tokioj blogoj vietoj, nes man nieks nestojo, ir jau vieną akimirką pagalvojau, kad reiks grįšti su autobusu, bet vis dar laukiau mašinos. Man sustojo policininkas, bet jis sako, kad važiuot jam liko labai nedaug, bet aš vis tiek paprašiau važiuoti su juo kartu, nes ten kur aš stovėjau labai bloga vieta. Įlipu į mašiną, vyras toks su pilvuku, ant žemės žaibas (alaus butelys) guli ir mes pradedam kalbėti. Policininkui yra nesuvokiama, kaip mes galime gyventi be šeimų, celibate, jis nesupranta, kaip galima neturėti žmonos. Aš jam aiškinu, kokia yra Dievo meilė, kad ji atstoja žmoną, nes tikėjimas pripildo labai daug meilės ir džiaugsmo. Tada jau policininkui reikia nusukti kitur, todėl, kad jis manęs nepaliktų vieno, pradeda stapdyti mašinas. Sustabdo vis ir klausia kur važiuoja, ir vienas vyras važiavo link Utenos. Policininkas pakalusė ar jis gali pavežti mane. Vyras sutiko, ir mes pradėjome važiuojant kalbėtis. Tas vyras buvo kariškis, jis kaip tik ruošėsi į Pakistaną, todėl labai daug turėjo man klausimų apie gyvybę, apie pomirtinį gyvenimą. Po pokalbio jis man buvo labai dėkingas.
Taigi, vienuolis papasakojo Dievo apvaizdą, tai kaip pasireiškė Dievas per kažkokius dalykus. Juk vienuolis galėjo vykti su autobusu, bet vis dėlto tranzavo ir buvo naudingas žmonėms.
