Klausykit, mieli tikintieji, ką jūs atsakot žmonėms, kurie puola draskyti akis, kad Dievo nėra? Kai pasisakau, kad esu tikinti, kartais pašnekovai užmėto mane įvairiais argumentais iš filmo ”Zeitgeist” ar įvairių knygų – neva Dievo nėra. Ir ką tokiems atsakyti? Ką atsakyti tokiems, kurie įsivaizduoja, kad tikintys tėra kvailos Bažnyčios nurodymų klausančios avelės, atkydusios iš viduramžių, kurių tikėjimo pagrindas yra tik mechaniškai prieš užmiegant kalbami poteriai? Kai pradedu kalbėti apie tikėjimą kaip apie gyvenimo pilnatvę, tai, kas gyvenant suteikia ramybės ir pasitikėjimo, nuskaidrina kasdienybę, tai išvis žiūri kaip į kokią pamišusią sektantę. Visuomet paminiu tai, kad panorėjus galima bet ką paneigti. Čia kaip su logika: ”Aš esu. Kadangi tu nesi aš, tai tavęs nėra”. Žinau, primityvus pavyzdys. Kažkada girdėjau tokius žodžius: panorėjęs Dievas galėtų mums visiems apreikšti tikėjimo paslaptį. Tada viskas būtų akivaizdu, nereikėtų nieko įrodinėti. Bet juk tame ir yra esmė, kad taip, be konkrečių faktų, yra tikrinamas mūsų tikėjimas, būtent tikėjimas, kiek mes leidžiamės vedami širdies, kiek ieškome patys, ar lengvai pasiduodame tikėjimą neigiančių doktrinų įtakai. Man rodos, labai baugu būti ateistu ir niekuo netikėti, nes uždavus sau klausimus ”kur slypi gyvenimo prasmė?”, ”kas laukia po mirties?”, ”kokia mano misija šioje žemėje?” atsakymai turėtų būti labai skurdūs ir vedantys neviltin.
