Tai va. Priima merginas be patirties. Pirmosiomis dienomis reikia parodyti didelį norą mokytis, Jei parodai, ir jei bent vos vos sekasi atlikt užduotėles, priima mėnesiui. Per tą mėnesį jau turi pasižymėti kaip turinti siuvėjos gyslelę (žinoma, dar toli gražu nesiseks puikiai). Jei per tą mėnesį įtinki, pratęsia sutartį dar keletui mėnesių, kad įsivažiuotum į reikiamą tempą.
Merginos šnekėjo, kad būna šaukia ant jų, skubina. Tačiau aš dirbu jau trečias mėnuo (taip pat atėjau visai žalia), niekas ant manęs nešaukė, gal buvo kartas kitas, kad paskubindavo. Viršvalandžių neteko dirbti. Porą šeštadienių reikėjo, bet sutikti dirbti nebūtina. Minimumą moka bet kokiu atveju. O jau daugiau užsidirbti keblu, nes tikrai daug reikia padaryti. Pavyzdžiui aš tai net netraukiu iki minimum tiek, kiek padaryt reikia. Padarau apie 25%, minimumui 50% reikia. Viskas, kas jau virš 50 eina, tai jau bus daugiau nei minimumas alga.
Aišku, buvo gan daug streso su tuo broku… Neišvengiamai jo pridaro naujokės anksčiau ar vėliau. Tai nuo 6 ryto jau sėdėdavau darbe ir prieš darbo valandas taisydavau. Nebūtų reikėję prieš darbą taisyti, jei tebebūčiau buvusi mokinė (dabar mat jau kaip ir esu pilnateisė siuvėja, dirbu su visom).
Tačiau nėra lengva įtikti… Daugelis merginų atkrito po pirmo mėnesio. Kitos atsisakė pačios. Čia jau kaip kam.
Man pasisekė, nes siūti sekasi ir esu nepaprastai emociškai stabili Žodžiu POCHUI man tie jų mėginimai stresą sukelt, sėdžiu kiauras dienas su ausinėm ir klajoju mintyse.
Tai vat tiek… Mėgint gali. Nes aš irgi į trikotažą nuėjau kai jau nebetekau vilties rasti darbą kitur…
