Šito iš tikro kažkiek bijau, nes dabar gyvename vienas dėl kito, džiaugiamės viskuo, net smulkmenom, meilė ir aistra liejasi per kraštus, bijau, kad ateityje atsiradus vaikams viskas žiauriai pasikeis. Pasisakiau vyrui, tai tik ramino, kad vaikai, tai tikrai ne gyvenimo pabaiga, jie gyvenimo tikslas ir esmė, sakė jei abu stengsimės, viskas bus tik dar šauniau ir atrasim vienas kitą iš dar vienos pusės – tėviškos ir mamiškos Po tokių žodžių, švelniai tariant, net susilydžiau … Nes tikrai vaikų mažų nemyliu ir galvoju, kad būsiu bloga mama, o jis tas tobulas tėtis, bet kažkaip jis moka mane privesti prie tos temos gražiai ir nespausdamas, o daugumai vyrų apskritai, ta vaikų, vestuvių tema yra kažkoks košmaras, tai pas mane vyras atvirkštinis variantas
