Na, autore, negražu taip sakyti, kad neva visos biški kas bėga pas tėvelius… Aišku, gaila, kad jūs tokių neturite, suprantu, kad sunku… Bet tos kurios turi taip pat nebūtinai linkusios spręsti problemas tėvų pagalba. Aš turiu nuostabius tėvelius, bet gyventi gyvenimą bandau asmeniskai, neretai didesnes problemas nuo jų slepiu, nes stengiuosi jas išspręsti pati, jie jau savo “atsivalgė” per gyvenimą, o savo gyvenimus gyventi turim pačios. Bet jūsų vietoje nedaryčiau jokio išvalymo, vaikelis nekaltas, jei su tėveliu susišnekėti neina aš tai pat pažįstu moterų, kurios užsienyje vienos augina vaikelius, sunkoka, bet tie vaikai didžiausias turtas…čia tiesiog kad vieną dieną gailėtis netektų jog atsisakėt gyvybės, kuri niekuo dėta dėl gyvenimo sunkumų, kuriuos patiriat, juk vaikelis nesiprašė pas jus, bet jei jau taip nutiko, kad jis atsirado…na nedaryčiau išvalymo…taip, turiu vyrą… Bet net jam esu pasakiusi, kad ar jei pats išeitų, ar išduotų, ar šiaip kas gyvenime nutiktų, aš geriau viena auginu vaikelį, nei kankinuosi, o apie išvalymą ir pagalvot negalėčiau laukiu savo mažiuko pirmo jau gegužės pradžioj, pirmoj pusėj nelabai didelius jausmus jauciau vaikeliui, laukėm, bet emocijų didelių nebuvo, gal net gasdino, o pajutusi judesiukus supratau, kad turėsiu tikrą gyvenimo dziaugsma, net jei vienai auginti tektų, nieko nekeisčiau… O išvalymas vieną dieną gali jus labai skaudžiai užgulti, po kažkiek metų stiprybės jums, tikrai nuoširdžiai to linkiu bet manau, kad susitvarkytumėt su vaikeliu ir viena jei kas… Milijonų juk nereikia, agal galimybes…mano sesuo vargelį vargo, bet niekada nesigailėjo kad vaikelis šalia buvo, ir kad viską darė dėl jo
