Mūsų santykiai vyko abipusiu noru. Tiesiog abu buvome mėgstantys paflirtuoti… Taip jis buvo tiesioginis mano dėstytojas, taip pat ir bakalauro vadovas. Darbo reikalais apsikeitėme skypais, vis daugiau bendraudavom, su įvairiomis dviprasmiškomis užuominomis, kol kartą jis pasakė “susitiktume arbatos”. Po to pasakymo praėjo nemažai laiko kol tos arbatos susitikome. Tuomet, jis man kiekvieną rytą parašydavo “labas rytas” ir aš jam , vis daugiau bendravome, man vis labiau patiko. Prasidėjo aistringi santykiai, įsimylėjau, ir aš jam labai patikau. Amžiaus skirtumas buvo juntamas tuomet kai kalbėjome apie bendrą ateitį, kaip jis sakė, tu dabar mane myli, o kai meilė praeis, kaip aš jausiuosi kai man bus 40, turėsiu jauną gražią, kuri pradės dairytis į savo bendraamžius. Nors aš žinojau, kad taip nebus, ne toks mano būdas. Taip pat kalbant apie vaikus, jam jau laikas, o man dar ne. Tai svarbu. Bet nepaisant šių dalykų, vis tiek bendravome. Buvo gera kartu. Kol neprasidėjo mano emociniai protrūkiai ir santykiai buvo pasmerkti žlugti. Nežinau ar kalta aš, nes nesugebėjau valdytis, ar jis nes nuolat blaškėsi, ir ribojo savo jausmus man. Jausmai buvo, bet jis vis man pasakydavo, varžau jausmus tau, nors taip pat sakydavo kodėl turi būti tokia kaip tu, kuri išveda iš proto ir neleidžia ramiai gyventi. Kartais matydavau, kai aistros akimirką jis sustodavo ir tarsi sakydavo sau “ne” sukdamas galvą į šonus ir neigdamas, nenorėjo sau leisti, man tai buvo skaudu, tikėjau kad gali kas nors išeiti, nes viskas buvo labai gražu, romantiška ir gera, bent jau man, ir gaila kad to nebėra. Tuomet galvojau, kad kiek galima kęsti tuos “neleidžiu jausmų”, nors jausmai buvo aiškiai rodomi įvairiomis formomis. Viena buvo sakoma žodžiais, kita veiksmais. Dabar galvoju, o kad būčiau elgusis kitaip, nes žmogus, tiek kiek pažinau per tą laiką, buvo toks kokį nuoširdžiai galėjau mylėti. Tačiau nežinau ar aš galėjau kažką pakeisti, nežinau kodėl jis taip draudė sau jausmus, sakė kad jau užtektinai prisikentėjo, bet negali žinoti ar tai tiesa, galbūt koją kišo būtent tai, kad aš jo studentė. Negali žinoti kas žmogaus galvoje. Gal jeigu būtume susitikę kitomis aplinkybėmis viskas būtų galėję vykti kitaip, va tokia mano meilės istorija, santykiai su dėstytoju sudėtingi, bent jau mano atveju Pabrėžiu, aš jo nebuvau naiviai įsimylėjusi, nesvaigau, tai vyko lėtai, tai buvo ilgas procesas, ir kaip per paskutinį susitikmą sakė jis “turbūt šitie santykiai nuo pat pradžių buvo pasmerkti žlugti, bet mes to norėjome”
