(anonimas) (archyvas)
Man tai buvo taip, kad įlipo senučiukė, pradėjo pasakot, kad jai koją skaudą. Ok, užleidau vietą, nuėjau į kitą, nes buvo laisvų vietų. Tai vietoj to, kad sėdėtų savo išsireikalautoj vietoj su savo skaudančia koja, pradėjo migruot per visą autobusą ir niekaip nerado jai tinkamos vietos..
O po paskutinio atvejo, kai iš vienos bobulės norėjau dovanojamą katytę paimti, apskritai į senus žmones su kažkokiu pykčiu žiūriu. Suprantu, senatvė, tikrai kvankšt, bet net negaila kažkodėl… Jiems senatvė kaip pasiteisinimas tapo.
