Autore, dideliausiai savo pačios nuostabai, visai atsitiktinai ir tuo labiau netikėtai, tapau Jūsų literatūrinio talento gerbėja! Gal rašot kokį blogą ar gerą ( )? Mielai paskaityčiau Jūsų istorijų dar ir dar ir dar… kiekvieną mielą dieną
O gal ateityje, kai būsit sena ir susiraukšlėjusi, ketinat išleisti savo memuarus? Tokiu atveju labai norėčiau sužinoti ir išsisaugoti Jūsų vardą su pavarde ar būsimą pseudonimą, kad vėliau, būdama dar senesnė ir raukšlėtesnė, su malonumu tuos Jūsų memuarus skaityčiau ir dar skiepyčiau savo anūkams literatūrinį skonį ir “teisingą” (subjektyvi nuomonė) jumoro jausmą.
O dabar dėl šuns: yra būdų, kaip atpratinti šunį liūdėti, šeimininkams išėjus. Aišku, reikia investuoti nemažai laiko informacijos rinkimui ir mokymų organizavimui, taip pat ir kantrybės… O pudeliai – ne patys kvailiausi žvėreliai, net ir senatvėje gali daug išmokti. Deja, čia jau reikalingos pačių šeimininkų pastangos, kurių, kaip aš suprantu, ne labai tikėtina sulaukti
