užjaučiu autorę, perskaičiau ir prisiminiau save prieš daug daug metų, nors man dabar 35, bet patyčios mokykloje mane sužlugdė kaip žmogų ir asmenybę paauglystėj. Tais laikais niekas apie tai nekalbėjo, bijojau kam ir pasakyti, bandžiau žudydtis gal 3 kartus, ko pasekoje ir dabar turiu labai didelių problemų su sveikata.. O kiek ašarų išverkta, rodod jūras priverkiau per naktis, bet deja niekas neišgirdo..galiausiai pakeičiau mokyklą, bet tai privedė prie dar baisesnių pasekmių, jos aš tiesiog nebaigiau, nes nepritapau prie svetimų vaikų ir mokytojų, vėliau sekė mokslai kitur, bet klaidos padarytos liko.. ligi šiol jaučiu didelį nepasitikėjimą žmonėmis, bijau jų, niekam neatsiveriu. Nors turiu savo šeimą ir vaikus, bet nuoskauda širdyje toooooookia didelė, kad apsakyti negaliu, o prisiminimai apie ašaras ir stumdymus mokykloje dar dabar sudrebina širdį, mokykla man ligi šių dienų siejasi tik skausmu, kurį išgyvenau, nėra vieno klasioko su kuriuo norėčiau pasisveikinti, beja ir mokytojo..ligi šiol dar lankausi pas psichologą, ir manau, kad tai niekada nesibaigs..
Miela autore, kol dar ne vėlu, prašau pasikalbėk su kuo nors, su tėvais, mokytojais, eik pas psichologą, reikia ieškoti išeities, kol dar ne vėlu, ir nepasiduok, nes mirtis ne išeitis, patikėk
P.S. tyčiojosi tik merginos, vaikinai užstodavo, beja ir dabar neturiu nei vienos draugės, nepasitikiu jomis..
