pvz as visada norejau, kad tevas man suteiktu bent minimaliai demesio, jis paklausia kaip sekasi, bet tokiu anglijos stiliumi, mazdaug klausiu is mandagumo, vaikysteje daug laiko leisdavau su juo, bet , kai gime sesuo irgi likau mazdaug nereikalinga, dabar, kai man 21, suprantu, kad jei reiktu pagalbos, kreipciausi i drauga, o ne i teva, kalbejau as su juo, o jis tik sako; mergaitem mama vistiek yra svarbesne, svarbus as butu ir tevas, jei buciau jautusi juo rupesti, kai pagavau , kad mamai jis neistikimas, tai buvo jau virs visko. pamenu buvo laikai, kai tevas , pabreziu gyvendamas su manimi nezinojo kelintoj as klaseje. as, manau, kad, jei tu nejauti poreikio, nuosirdaus noro su juo bendrauti, nebendrauk. nes is to bendravimo nebus nei dziaugsmo, nei naudos.
