(nežinomas) (archyvas)
Keista, bet būtent žinau vaikus, kurie iš dyko buvimo nenorėdavo grįžti namo, o ne atvirkščiai. Sakau, kai vaikai pilnai užimti, jie savaime geri tampa. Jei paburba ant tėvų, tai tik kartelį, kitą, o po to vėl myli, nes jiems šteigta, kad gyvenimas sunkus, kad reikia daug dirbti, viską užsidirbti, daug mokėti, kad vėliau išgyventų. O tie, kuriems bijoma pasakyti girežtesnį žodį ir užduoti darbų, veiklos, tie taip, durnėja, jaučiasi nemylimi, perdaug domisi seksualiniais reikalais, veliasi į visokias avantiūras ir t.t.
Gal reiktų pradėti į vaiąk žiūrėti ne kaip į neliečiamybę, kurią reikia lepinti ir akcentuoti jo teises, o kaip į būsimą suaugusį žmogų, kuris turės išgyventi sudėtingame pasaulyje, tai ir bėdų liks mažiau.
