Oj ir man būna tokių dienų.. Mylimasis labai džiugina mane, bet būna ir susipykstam, ir visko, ir būna labai įskaudina, o kadangi tą žmogų tikrai labai myliu, ir galėčiau pasakyt, kad jis vienas pagrindinių žmonių, kuris mane taip pradžiugina ir panašiai, labai labai ir labai susinervinu, ir atrodo, kad viskas aplinkui taip pat pradeda griūti.. Buvo toks periodas, kai tikrai galvojau, kad viskas, gulėjau per dienas lovoj ir net nevalgiau. Maniau, bent taip galą pasidarysiu. Bet vieną rytą atsikėliau, ir supratau, kad jei aš taip ir pasidaryčiau, niekam nuo to geriau nebus. Reik atsistot, ir eit, kilt, kad ir per prievartą, net jei ir kiti smerkia, reikia eiti pirmyn. Tokiomis dienomis reikia gyventi dėl kitų, jei ne dėl savęs, pagalvot apie kitus, artimuosius.. Tikrai nėra taip, kad niekam šiam pasauly nerūpint. Pabandykit lankyt šokius, kokius nors kursus. Su užsiėmimais atsiras nauji žmonės, galbūt ir nauja meilė, jei ši nedžiugina.. Man ir atrodo, kad neturiu jokių užsiėmimų kurie džiugintų.. Bet vis tiek, tikrai tikrai yra koks nors dalykas, kuris padėtų atitolinti blogas mintis ir padėtų atsipalaiduoti. Nežinau ar padėjau, bet sėkmės autorei. kaip kažkur užmačiau tokią frazę: “pabaigoje vis tiek viskas bus gerai. O jei nėra gerai, tai dar ne pabaiga.”
