bet ta saule pabuna taip trumpai… Apie pasitraukima is gyvenimo galvoju jau daugiau nei 10 metu, kaskart kai uzplaukia tas juodas debesis. Bet vis sulaikau save, nes nenoriu skaudinti tevu, nenoriu, kad po to jie kaltintu save. Bet taip sunku gyventi per prievarta…. Nezinau kaip ismokti tapti laimingesne, laisvesne, i viska paprasciau ziureti. Skaiciau galybe knygu psichologiniu, padeda kuriam laikui, bet po to vel tas pats. Draugiu nelabai turiu, nes esu vienises budo, pavargstu plepeti apie nieka..Nebezinau kur pasisemti jegu, noro gyventi. Vaikinas vienintelis sviesulys buna kartais, kol buna demesingas, geras. Bet kai susitinka su savo nesubrendusiais narkomanais draugeliais, ir pats toks tampa, tai isvis prarandu bet kokia vilti, kad bus geriau….
