Aš kilusi iš nedidelio miestelio – Anykščių. Gamta čia nuostabi, kerinti, sutvarkytas parkas, keliukas iki Puntuko akmens ir t.t. Pažįstu visus kampus nuo A iki Z. Kol ten gyvenau, tai paauglystės metu irgi atrodė labai prastai, kad nepritampu prie kitų, mokykloje pašaipos, kaimynai kaip cekavos zosės visur kišasi, lenda ir nuolatiniai pasiteisinimai prieš kažką… Paskui pusmetį gyvenau sostinėje, patiko, kad labai daug žmonių ir niekas į tave dėmesio nekreipia, kaip atrodai, ką darai, ką kalbi, daug parduotuvių, pasirinkimo daug, įvairių pramogų ir pasilinksminimo vietų, galų gale kino teatrai, filmus gali eit žiūrėt ir t.t. Dabar gyvenu išvis ne Lietuvoje, Norvegijos kaime, tai čia irgi visi visus pažįsta, pramogas kuriasi iš apkalbų arba važinėja po savo šalį, pastarasis variantas ir man priimtiniausias, nes žiūrint į gyvenimo perspektyvas čia – mirtis tokiai aktyviai personai, kaip man. Tikrai žinau, kad čia esu tik darbo sumetimais, bet net neabejoju, kad grįšiu į Lietuvą, jei ne į sostinę, tai į gimtuosius Anykščius ir bandysiu suktis ten, jau gal geriau pažįstamas provincijos miestelis, negu visai svetima kultūra ir kaimo lygio pletkai, kurių Anykščiuose gali išvengti, jeigu pastatysi į vietą žmones, o čia tu nepašokinėsi, pasakysi ką ne taip, darbo ir nebeturėsi Manau, kad daug, kas nuo žmogaus charakterio priklauso, jo ryšio su šeimos nariais, giminėmis, jo gyvenimo būdo
