galbut del siu dalyku as vis dar su juo gyvenu,visada tikiu kad gali viskas pasikeisti,bet kai vel kartojasi tas pats tas pats ir tas pats tai manau kad as per dug svajoju. as esu pavydi,tas pavydas atsirado kai jis mane isdavinejo. o jis manes pavydi net draugems. bet nesuprantu kodel pavydi,jei manes akivaizdziai nemyli. as meiles nejauciu iki kol mes nesusipykstam ir pradedam taikytis,kad as jo nepalikciau,tada jis daro viska del manes,o siaip,jis del manes nedaro nieko. per 5gyvenimo metus as nesu gavusi dovanu,nesu sveikinama,pagiriama ar paguodziama. as nesuprantu ar cia toks vyru tipas,ar jam tikrai tik gera po mano sparneliu. bet kodel jis neiseina kai jo to prasau,juk galetu tureti geresni gyvenima,nes visada mane ivardija kaip tingine(jei viena diena nieko neveikiu),valkata(jei pas drauge uztrunku),kale(jei kam papasakoju apie savo gyvenima) ir t.t. kai pasakau susirask kita palieku tave,jis sako- aciu Dievui, bet po 5min jau manes atsiprasineja. sunki situacija.
