mano gyvenimas tapo kodėl . palūžau. visapusiškai . nežinau net kodėl dar moku rašyti. be galo sunku,jaučiuos labai labai sugniuždyta. visada,visada buvau veikli. veiklos tiek,kad per kraštus liejasi, tiek,kad naujos jau ir nerandu, o darant visą seną veiklą vistiek viskas asocijuojasi su juo . buvau išvykusi. stengiaus atsipūsti,įsivaizduoti,kad gimiau iš naujo. bet neįmanoma. taip sunku,taip širdį tas jausmas plėšo, jaučiu,kaip pablogėjo sveikata,pradėjo slinkt mano išpuosėlėti plaukai. ir susiimti man neišeina, nepavyksta, nemoku. miegojo jis su ja ne klasikiniu variantu,ne blaivas bet ir ne girtas,ne savo noru bet ir ne surištas, gal dėl pakankamai rimtos priežasties ir pakankamai rimtų aplinkybių, gal jis ir negali be manęs gyventi, bet, aš nemoku susitaikyti su ta mintim, kad gulėjo su kita,kad bučiavo,kad glamonėjo,kad … ne,nemoku,nesugebu. nors sunku mums abiems,ir ,atrodo,reiktų tiesiog priimti gyvenimo mestus peilius ir susitaikyti,bet man per daug sunku kad galėčiau susitaikyti. jis tiesiog mirė,jaučiuosi kaip palaidojus jį,nors jis kalba priešais mane,nors vis dar … gal reiktų klausti kodėl aš per daug jautri ir nervota? čia panašiai,kaip mane išprievartautų dešimt vyrų ir jis mane paliktų dėl to kai man ir taip būtų skaudu, bet nesugebu atleisti,kad ir kaip ten viso to reikėjo. nesugebu. kodėėėėėėėėėėėėėėėl ?
