Atsimenu tik vieną bajerį, kai stovėjau Maximoj eilėj, o toks vienas bernas kad nužiūrinėja mane, kad nužiūrinėja, tipo jam kažkas aceit paskambino, o tokį rimtą veidą nustatęs, baisinius reikalus tvarko kietuolis, tik kad pradės jam skambėt telefonas į ausį visu garsu, kai metė jis tą mobilką iš rankų, pasibarstė po visą salę O jau išgąsčio mina kokia buvo…
Arba. Oj, atsiminiau gerą, dar kai mokiaus ir buvo galinis kambarys, kuris ribojosi su kaimynais iš kitos laiptinės, o prie lovos mano rozetė buvo, tai kai būdavo jau laikas po algų praėjęs, tai pokalbis būdavo toks:
– Nu duok, ką.
– Ne.
– Nu prašau, duok, ką.
– Baik, nelįsk prie mano putytės.
O kai jau būdavo algų ir avansų metas, tai girdėdavau pokalbius tokius.
– Nu duok, ką.
– Yyyyaaaayyyaa. Jau užteks, tu skaudini mano putytę.
