va, čia pačioje pradžioje rašiau, kad neik – savo pozicijos laikausi. visos temos neskaičiau, bet mačiau, kad yra panelių, kurios ragina eiti.
man trūkdavo dėmesio iš savo vaikino, rutina buvo įsibėgėjusi ir viskas erzino aplink. gražus, išvaizdus, protingas vaikinas tiesiog pasiūlė nueiti pasivaikščioti, atsigerti kavos. kaip užblokuota galvojau TIK DRAUGIŠKAI, bet dabar pagalvoju, juk su kokiu nesimpatišku žemaūgiu vaikiuku kalbėtis ir gert kavos nebūčiau ėjus, reikėjo mat simpatiško, vadinas čia buvo ne tik kavos reikalas. buvo pirmas susitikimas, antras, trečias, nebegalėjau užmigti naktimis- jis davė man tai, jaudulį, vėl naują pradžią, kuri jaudino. Buvo it ketvirtas ir penktas – noras būt šalia jo vis labiau mane stūmė nuo mano draugo. išėjus tik 1 puodeliui kavos tapau neištikima ne tik savo vaikinui, bet ir saviem įsitikinimams, ir kas blogiausiai man tas jaudulys ėmė patikti. jokio sexo NEBUVO. kol vieną vakarą mane su juo pagavo vaikinas. ir nebuvo isterijų, nebuvo pykčio mano adresu, jis manęs net neapšaukė, ramiu tonu pasakė, kad man geriau būtų važiuoti namo. visą naktį galvojau apie 4 draugystės metus, pradžią, kol nebuvo rutinos, jo geras savybes. sudarėm sutartį, ką keisime, kad daugiau to nebūtų… štai [praėjo metai, rutinos nėra, viskas grįžo į tuos laikus, kai visi pasimatymai jaudino… tačiau širdyje tas kitas vaikinas labai įstrigęs…. dėl to sau neatkleisiu niekada.
