Aš nesiekiau suvaidinti kažko konkretaus, tiesiog daug nusišnekėjau. Siekiau pasirodyti kuo beprotiškiau. Darė kažkokius testus, nupiešti, pabaigti sakinius, tai prirašiau visokių nesąmonių. Manau, didžiausią įtaką padarė tas atseit mėginimas nusižudyti, kaip jie palaikė.
Tėvai barėsi, kad taip prisidirbau, bet mane labiausiai traumavo tas apsilankymas poliklinikoje dėl pažymos, jau buvau pamiršus tą įvykį, bet gydytoja ištraukė tą popiergalį, perskaitė ir palaikė mane didžiausia ligone. Buvau užtikrinta savimi, žinojau, kaip ten iš tiesų buvo, bet ji net neklausė mano paaiškinimų. Nuo to laiko, galiu prisipažinti, tikrai baisu ir nejauku būtų kalbėti su gydytojais apie tai. Šiurpus jausmas, kai sakaisi esąs psichiškai sveikas, ir matai, kad tavimi netiki, čia kaip kokiam siaubo filme.
